neither... nor...

|
Įkalčiai naikinami jiems atsirandant.
arba
no more psychological exhibitionism!

Šiuo įrašu noriu perspėti visus skaitančius, ypač uab Hansabankas klientus. Bankas nesirūpina savo klientų sąskaitos saugumu. Nukentėjusių yra ne vienas. Vieniems, kurie turi geresnę kortelę, pinigus galbūt grąžins, kitus pasiųs velniop. Jam nerūpi, kad jus apgavo, jums net nepastebėjus. Jam, atrodo, nerūpi ir jo geras vardas.

Jau Lietuvoje pasirodė bankomatai, į kuriuos jums vos įkišus kortelę, kažkas turės jos magnetinę kopiją, o paslėpta videokamera nufilmuos jūsų PIN kodą. Jus nieko nepajusite. Nei skausmo, nei virptelėjimo, nei įtarimo. O jau kitą dieną, ar kitą mėnesį jūsų sąskaita stebuklingai ištuštės. Čia, Lietuoje, arba kur nors toli, Bankoke, kur niekaip negalėjote būti. Hansabankas skirtumo nejaučia. Nes buvo įvestas jūsų PIN kodas. Iš esmės, visa kortelės apsauga yra keturi skaičiai, nesvarbu kad tą plastmasės gabalą gali nukopijuot ir mokinukas. Prie didelio noro, galima perrinkti visus skaičius vedant po du kas valandą, ir apsaugos nebėra. Klientas pats kaltas. Jis gali rašyti pretenzijas, gali vaikščioti nors kasdien, skambinti, išeiti, galų gale. Pažadas "mes jums paskambinsim" pirmą jį kiek apramins. Paskui - nebesvarbu. Nes buvo įvestas PIN kodas. Taip, klientas pats kaltas, bet tikriausiai tik tuo, kad pasitikėjo banku.

Būkite atidūs. Jei jums nutiks tas, kas rašome delfyje, ar šioje istorijoje, ir jūsų kortelė nėra kreditinė, bankas nepajudins nė piršto. Sprendimo šiai situacijai dar neradome. Apsisaugoti - stengiamės.

Todėl ir jus būkite atsargūs. Ir liepkite artimiesiems būti atsargiems.

Visiems besinaudojantiems SINS v0.2.0 labai rekomenduojama parsisiųsti šį atnaujinimą

• Ištaisyta problema dėl galimybės vienu metu prisijungti tuo pačiu vartotojo vardu iš dviejų ar daugiau darbo vietų, kas galėjo sukelt duomenų dubliavimąsi.


• Ištaisytas kalendorinio laiko neatitikimas: laiko apskaita vykdoma naudojant nuo kompiuterio lokalių nustatymų nepriklausantį laikrodį.


• Įdėtos naujos funkcijos tikslesniam darbo ir pasitraukimo (idle būsena) atskyrimui.


• Ištaisyti kiti mažiau reikšmingi sunkumai.

Parsisiųsti visiems naudojantiems SINS v0.2.0

Kas tas SINS?
Pradėti naudotis

Ar nesate kartais priklausomi nuo interneto?
Dabar yra puiki proga:
1) atsakyti sau (arba kitiems, kas netiki) į šį klausimą;
2) padėti žmogui (man) atlikti magistro darbo tyrimą.

Saugaus Interneto Naudojimo Savidiagnostika

Tai programa, kuri nuolat stebi jūsų praleidžiamą internete laiką ir periodiškai (labai rekomenduoju 3 dienų periodą) siūlo pasitikrinti, ar jums negresia priklausomybė nuo interneto.
atsakau į standartiškai užduodamą klausimą: ne, ji nežiūri, ar lankotės pornosaituose ir nesiunčia mum į servą jūsų prisijungimo duomenų iš hansa.net. Tik laikas, kiek dirbate su bet kokia aplikacija, kuri naudoja internetą. Puiki proga pamatyti, kiek realiai praleidžiate tinkle, kaip mokate tai kontroliuoti, kaip tai atsiliepia jūsų gyvenimui, ir kaip yra pas kitus žmones.
Daugiau informacijos - tinklalapyje.

Būčiau dėkinga, jei papasakotumėt apie programą ir draugams.
Jei ką, klauskite

Kodėl visi visada vardijo, ko Kristina neturėjo? Kurį laiką, kiekvieną kartą, kai kalba kokiame nors nekaltai prasidėjusiame abstrakčiame pokalbyje apie gyvenimą staiga pakrypdavo į konkretybes, kas nors būtinai prisimindavo Kristiną. Ir Kristinos vardas visada ėjo greta nesibaigiančių neiginio atspalvį turinčių vardijimų, lyg visuose tuose neva trūkstamuose dalykuose ir būtų reikalingas paaiškinimą teikiantis raktas... Kristina neturėjo šeimos, Kristina neturėjo gabumų, Kristina neturėjo meilės, Kristina neturėjo gėdos, Kristina neturėjo išeities... Bet tai juk visiška nesąmonė! Kaip gali žmonės, prisidengdami vien tik daugumos pranašumu ir tuo abejotinu faktu, kad iš šalies geriau spręsti, daryti tokias jų trumparegystę išduodančias išvadas? Visa tai, o gal net ir daugiau, Kristina turėjo. Na, gal tik kiek savotiškai.

Kristina turėjo šeimą. Turėjo tėvelį, turėjo mamą, turėjo močiutę ir du jaunėlius brolius, Aurimą ir Gintautą. Visi kurį laiką gyveno viename geltoname name kaimo gatvės gale, priešais didelį klevą. Pusė jų kaimo seniai virto sodais, ir ištisus metus čia gyvenančių beveik neliko, ir tik vasarą gyvenimas pagyvėdavo tiek, kad vaikams buvo liepiama nebežaisti ant asfalto. O už penkių kilometrų grįstu keliu ar audringu greitkeliu, už kurio tįsojo didžiulis ežeras Didžiulis, virė tikras gyvenimas: su tikra baltų plytų mokykla, į kurią nei vienas vaikų dar nebuvo leistas. Gyvenimas su paslaptingu tėvų darbu, į dangų besistiebiančiu gamyklos kaminu, parduotuvėmis, daugiabučiais ir gyvenančia juose kažkokia teta, kurios Kristina nepažinojo.

Pirmas išėjo tėvelis. Mama paėmė Kristinos pūstą pagalvę ir atidavė ją Aurimui pasakiusi, kad kol tėvelis bus kalėjime, Kristina miegos kartu su ja tėvų lovoje. Kodėl tėvelį pasodino į kalėjimą, niekas taip ir nepaaiškino, ir net tada, kai po daugelio metų jis trumpam buvo grįžęs ieškotis pinigų, niekas šiuo klausimu nepaaiškėjo. Galimybė miegoti erdvioje lovoje su mama, o ne grūstis ant pečiaus su močiute ir Gintuku, kiek sušvelnino tėvelio netekimo liūdesį, ir Kristina greitai apsiprato.

O paskui buvo toji žiema. Aurimas ir Gintautas ėjo su rogutėmis pasitikti mamos, grįžtančios iš darbo autobusu, paveždavusiu ją iki stotelės prie greitkelio. Žiema tais metais buvo visai prasta, daugiau lijo, nei šaldė, ir, vasarį iškritus taip trokštamam sniegui, sunku buvo susilaikyti nenulėkus su rogutėmis vėjo ir nežinomos traukos stumiamiems nuo kokio kalno. Didžiausi kalnai buvo, žinoma, prie Didžiulio. Ir, abu kartu susėdę į rogutes, Aurimas ir Gintautas, patekę ant visai plono jo ledo, abu kartu ir nuskendo.

O mamą, pėsčiom iš darbo grįžtančią greitkelio pakraščiu, dar tą pačią žiemą partrenkė sunkvežimis. Ji dar buvo nuvežta į ligoninę, ir kurį laiką dar kvėpavo, bet sąmonės neatgavo ir taip ir numirė. Močiutė, persigandusi, kad jų šeimą kažkas prakeikė, iš parapijos išsikvietė kunigą palaiminimo. Jis, mažu buteliuku šventinto vandens apšlakstęs namus, daržinę ir pirtį, pažadėjo ilgametę apsaugą nuo ugnies, ligų ir mirties.

Taigi, šeimą Kristina turėjo: turėjo tikrą močiutę, tris kapaites ir vieną kažkur Pravieniškėse tūnantį kalinį.

Kristina turėjo gabumų. Močiutės išleista į mokyklą, Kristina taip ja susižavėjo, kad pasiliko pirmoje klasėje dar kartelį. Nauja mokytoja savo, kaip pedagogės pralaimėjimo kovoje su antramete parodyti nedrįso, ir Kristina be didesnių pastangų pradinę mokyklą sėkmingai baigė. Ir nors tada visi pažinojo Kristiną, kaip ne vietoj iš visko besijuokiančią, per pamoką apie kažką įtemptai svajojančią ir pro langą besidairančią, sunkiai dviženklius skaičius stulpeliu besudedančią ir tik skiemenimis beskaitančią mokinę, septintoje klasėje išryškėjo ne tik jos gabumai, bet ir tikrų tikriausi talentai.

Kaip metais vyresnė už klasiokus septintokė, Kristina buvo jau gražiai susiformavusi mergina, į kurią dairėsi ne tik kaimynas, atnešdavęs joms su močiute malkas žiemai, bet ir vyresnių klasių vaikinai. Kristina savo kūno pranašumą ir jo daromą poveikį puikiai įsisąmonino, ir, kai iškilo klausimas, kas galės vaidinti undinėlę teatriuko naujametiniame pasirodyme, pati šiam vaidmeniui ir pasisiūlė. Pati siuvosi jam kostiumą: iš žalio maudymosi kostiumėlio viršutinės dalies, žalių aptemptų getrų ir žydrų ilgų kaspinų, turėjusių vaizduoti dumblius, kurie, jos manymu, yra būtinas atributas undinėms. Ir kai ji, pasileidusi savo ilgus kaštoninius plaukus pusnuogė šokdama išėjo į sceną, salėje neliko nė vieno abejingo nešvilpiančio vyresnioko. Tai ir buvo, be jokios abejonės, jos gabumų triumfas.

Kristina turėjo meilę. O meilė turėjo daug veidų. Iš pradžių meilė prispausdavo ją prie sienų mokyklos koridoriuose, o ji, išsivadavusi iš tokių glamonių, kvailai šypsodamasi ir ieškodama aplinkui supratingų akių, murmėjo „Pamišėlis!“. Paskui meilė, atnešusi malkų ir ištaikiusi, kada močiutė išeis iš kambario, kišdavo plaukuotą ranką po Kristinos marškinėliais. Dar vėliau, sekdavo ją einančią iš mokyklos, ir įvairiais balsais šaukė kažką nelabai suprantamo, bet neabejotinai nepadoraus. O paskui, netekusi kantrybės, meilė, atsiimdama už visas joms su močiute padarytas geradarystes, grūsdavo ją po savim ant galinės seno opelio sėdinės.

Apie tokią Kristinos meilę sklido legendos. Iš pradžių nedrąsiai, lyg su abejonės gaidele, o paskui vis garsiau ir drąsiau. Kristina turi tiek daug meilės, kad duoda jos kiekvienam, tik reikia nesidrovėti pareikalauti. Ir štai, jau kiekvienas ištįsęs, tikru vyru save laikantis geltonsnapis leisdavo sau jei ne graibyti, tai nors nesidrovint pašūkauti jai einant pro šalį. „Išprotėję!“ — raudonuodama ir šypsodamasi, kaip prisukta kartojo ji.

Kristina turėjo gėdos. Kai pirmą kartą atėjo į mokyklą, ji pasigėdijo pasakyti, kad mokytoja jai primena mirusią mamą, ir dėl to jai pasiutusiai daužydavosi širdis, ir ji negalėdavo susikaupti ties dėstomais dalykais. Kai kaimynas, prisiviliojęs ją į daržinę, pirmą kartą pastatė ant kelių, ji pasigėdijo papasakoti močiutei, kodėl grįžo tokia visa virpanti. Kai atėjo laikas išleistuvėms, ji pasigėdijo pasakyti, kad neturi tai progai tinkančių drabužių, ir niekam nieko nepaaiškinusi, atestato atsiimti neatėjo. Kai vieną rudenį, nepaisant kadaise duotų kunigo pažadų, sugedė jos namas, ji pasigėdijo eiti ieškotis kažkur mieste gyvenusios tetos, ir kartu su stipriai nusilpusia močiute apsigyveno kaimyno name. Kai sutikta poliklinikoje moteris padavė socialinės tarnybos ir šeimos krizių centro numerį, ji pasigėdijo jį surinkti.

O dar, Kristina turėjo išeitį. Ji, užuot nusižudžiusi, galėjo, kaip ir tas kaimynas, visai nusigerti...

Jis kaip ir visada sunkiai kėlėsi šį ketvirtadienį. Reikia priminti, kad ketvirtadienis jam nėra eilinė diena. Ketvirtadienis yra trečias ir sąžiningai užsitarnautas laisvadienis.

Ketvirtadienį, kaip ir sekmadienį ir šeštadienį, kurių jis, beje, nekentė taip pat stipriai, kaip ir kitų savaitės dienų, jam nereikėdavo aštuonios trisdešimt būti savo darbo vietoje, sukaustytam nekenčiama klerko liemene ir tyliai pasikorusiam kvailu firminės spalvos kaklaraiščiu.

Dėl jo kaklo išskirtinės anatomijos, kaklaraištis būdavo labiau panašus į servetėlę, kurią rūpestingas senis užkiša už apykaklės valgydamas pigioje kavinėje, kur abejotinos kokybės maistas grasina rimtu iššūkiu už kampo esančiai cheminei valyklai.

O kaklaraiščio firminė tamsiai mėlyna spalva gražiai paryškindavo jo nuostabius įdubusius paakius. Dėl šito, o taip pat ir dėl skydliaukės veiklos sutrikimų iššokusios akys atrodė dar didesnės ir labiau iššokusios it vištos kiaušiniai. Bet tam buvo dar viena priežastis.

Jis buvo tipiška pelėda, visu savo pelėdiškumu nuolat konfliktuojantis su socialinės aplinkos peršamu režimu. Jis tyliai piktindavosi, kai vaikystėje reikėdavo eiti į lovą dešimtą, juk jo darbingumas pasiekdavo piką tik antrą valandą nakties. Jis nerangiai protestuodavo ir kai tėvai jį keldavo būtent tada, kai jis vos-vos spėdavo užmigti. Bet tada jis buvo bejėgis ką nors pakeisti.

Išvažiavęs iš tėvų namų ir naiviai pasijutęs esąs savo gyvenimo šeimininkas, jis prisiekė sau niekada nesilaikyti to kvailo vieversių režimo. Visą naktį jis leisdavo sau pasinerti į veiklą ir keldavosi iš lovos nusileidus saulei. Tai buvo keli mėnesiai tikros palaimos. Jis net prisiekė, kad nuolat kamuojanti jį alergija šiuo laikotarpiu paliko jį ramybėje. Bet… Taip, banaliai pasibaigė pinigai, ir jam teko susirasti tą nelemtą darbą.

Darbas buvo nuobodus ir nelabai pelningas, o jo šiek tiek kūrybingai asmenybei jis buvo tikra dangaus bausmė. Jis vėl tyliai piktindavosi ir nerangiai protestuodavo, bet toliau jį dirbo. Kolegos, įsidarbinę vėliau, kildavo karjeros laiptais, o jis, keturis metus atidirbęs tose pačiose pareigose, sugebėjo gauti tik papildomą išeiginę.

Ar reikia dar pridurti, kad jo gležna psichika sunkiai tvarkėsi su tokia padėtim? Kiekvieną kartą už nugaros išgirdęs pajuoką, jis susigūždavo, o parėjęs namo puldavo į neviltį ir savęs niekinimą. Jis net rimtai svarstydavo savižudybės galimybę, bet neturėjo tam pakankamai drąsos. Jis atmintinai žinojo visus pagalbos telefonus, bet nei vieno taip niekada ir nesurinko. Nes tai pat neturėjo drąsos pradėti pokalbį telefonu.

Vieną dieną, prieš pusantrų metų, jis susipažino su moterim. Ji dirbo gyvūnų parduotuvėlėj, kur jis išsiblaškęs užklydo po darbo. Ji buvo tokia maloni, kad apipylė jį kažkokiu skysčiu, matyt skirtu akvariumų valymui. Pamačiusi jo tylią nuoskaudą, ji pakvietė jį kompensacinės vakarienės. Jam net pasirodė, kad tai moteriai jis patiko. Tą vakarą ji tikino jį, kad negalima savęs kankinti visuomeniniais standartais: jei jo kūnas sako jam, kad nenori keltis, nereikia jo prievartaut. Nusivylimas šia teorija atėjo kartu su nusivylimu ta moterimi, kai jos paliktas telefono numeris pasirodė esąs atsitiktinė skaičių seka.

Šis nusivylimas pakrypo netikėta linkme. Gydytojas, jei tik toks atsirastų jo gyvenime, pašiurptų sužinojęs jo sugalvotą keršto planą. Ketvirtadienį, šeštadienį bei sekmadienį, kai jo pavargęs per visą savaitę kūnas turėjo vienintelę galimybę pailsėti pagal nuosavą režimą, jis keldavo jį anksčiausiai ir negailestingai kišdavo į kaklaraištį. Toks režimas vargindavo, atimdavo begalę jėgų, bet dėl savo buko užsispyrimo jis tęsdavo mazochizmą.

Todėl nenuostabu, kad ir šį šeštadienį jis kėlėsi labai sunkiai. Drausmingai nusiprausęs ir apsirengęs, jis nusileido per du aukštus iki pašto dėžutės rytinio laikraščio. Jei jis nebūtų sau toks griežtas ir leistų sau nueiti laikraščio dar su chalatu, kad paskui galėtų jį perskaityti šiltoje lovoje, galbūt istorija būtų pasisukusi kita linkme. Bet leisti sau tokį nusižengimą jis negalėjo.

Švarutis ir tvarkingas jis nusėlino iki antro aukšto ir pasuko spynoj raktą. Mintyse pavydėdamas žmogaus išnešiojusio laikraščius sugebėjimų atsikelti taip anksti, jis ištraukė nuo reklaminių puslapių gausos storą šviežią laikraštį. Jo nuostabai iš jo kažkas iškrito ir nubarbeno laiptais.

Jei tik jis būtų su chalatu, jis tikrai nedrįstų leistis dar per vieną aukštą ir rizikuoti parodyti savo liekną varganą kūnelį smalsiems kaimynams. Bet jo nekenčiama liemenė ir švariai nuskustas veidas, rodos, nekėlė jokios grėsmės. Ir jis nuėjo to kažko, bijodamas sau prisipažinti, kiek daug tikisi iš mažo iš laikraščio iškritusio daikto. „O gal, — atsargiai galvojo jis, — gal aš laimėjau kokį prizą prenumeruodamas šį laikraštį jau trečius metus iš eilės?“

Bet šis kažkas buvo tik mažytis saldainis spindinčiu popierėliu. Tiesa, ant jo buvo tikrai parašytas žodis „Prizas“.

Grįžęs namo, jis jau buvo pamiršęs visus savo rūpesčius ir net patį laikraštį. Kažkas atsiuntė jam saldainį. Jam, vienišam, apgailėtinam nevykėliui kažkas atsiuntė saldainį. Tegu tai nekokios vertės prizas, bet tas prizas buvo įdėtas būtent į jo laikraštį, o tai turėtų ką nors reikšti. Pasikapstęs savo atminty ir neradęs jokio kito įtikinamesnio paaiškinimo, jis apsistojo ties bonuso už prenumeratą versija.

Pirmiau jis prižadėjo sau to saldainio nevalgyti. Argi leis sau sportininkas gerti iš laimėtos taurės? Bet jo popieriukas taip gražiai švytėjo, kad jis nuramino save, kad ir suvalgius saldainį, jam liks gražus jo priminimas. Atsargiai it kokį turtą jį išvyniojęs, jis akimirkai sustojo, norėdamas pasigrožėti šituo rudu (matyt šokoladiniu) ledinuku.

Jei tik jis nebūtų gimęs pelėda, jei tik jis nesirgtų astma ir alergija, nebūtų turėjęs medžiagų apykaitos ir skydliaukės veiklos sutrikimų, neturėtų per daug griežtų tėvų, to neįdomaus darbo, nebūtų toks išsiblaškęs, kad ateitų į gyvūnų parduotuvėlę, ar toks jautrus, kad jį paveiktų moters atstūmimas, jei tik jis nebūtų sugalvojęs sau tokių griežtų taisyklių, ar dėl kokių nors kitų nežinomų „jei“, jis niekada neparagautų to saldainio.

Jis, galbūt, jo niekada ir negautų.

Ir jo, galbūt, taip niekada ir netektų rasti negyvo savajam bute.

Skrodimas parodė, jog jis užduso paspringęs ledinuku, kuris sukėlė stiprią alergijos reakciją, o per daug veržiantis kaklaraištis nedavė pakankamai oro.

O kitą rytą kitam miesto gale kitas nevykėlis savajam laikrašty rado savo ledinuką. Eugenikos komitetas ir toliau puikiai dirbo savo darbą.

Kas galėjo numatyti, ką iškrės man toji visai jaunutė mokyklos nebaigusi mergaičiukė. Tai buvo dar tais laikais, kai savo daktarinės pagrindu ką tik išleidau storą solidžią statistikos knygą, jaučiausi labai prisidėjęs prie mokslo vystymosi ir atrodžiau sau ypač svarbus, matydamas joje savo nuotrauką. Tada persikrausčiau į paveldėtą vieno kambario butą užupyje, universitete dirbau nuobodų darbą ir net negalvojau, kad kada nors rašysiu memuarus.

Gyvenau pakenčiamai, bet į žiemos pabaigą supratau, kad pinigų pradėjo trūkti, ir todėl ryžausi duoti skelbimą apie abiturientų papildomą matematikos mokymą. Tokių skelbimų buvo pilnas laikraštis, varžiausi su profesoriais ir net pirmakursiais, todėl maniau, kad į savaitę priimsiu vieną ar du mokinukus, ir to pakaks. Bet tais metais negirdėtų valstybinių egzaminų prigąsdinti mokiniai plūste plūdo į mano namus. Pradėjau atrinkinėti.

Ji atėjo vasario pabaigoje, paskambino į duris ir visa išraudusi paklausė, ar Ponas galėtų ją priimti mokytis. Tik paskui, kai ji jau priprato prie manęs ir neberaudonavo taip stipriai, pamačiau, kokia iš tikrųjų ji buvo bespalvė. Atrodė, jog kažkas tyčia išblukino ją ir jos drabužius. Plaukai neatrodė nei tamsūs, nei šviesūs, o buvo būtent bespalviai, permatomai pilkos akys, bekraujės vos-vos apibrėžtos siauros lūpos. Ar šiais laikais jaunimas nesinaudoja kosmetika? Net vėliau taip sau ir nenusprendžiau, ar ji man buvo graži. Platus languotas megztas šalikas kažkokių blankių į mėlynumą traukiančių spalvų, pilkas paltukas. Tokia ji ateidavo pas mane kiekvieną trečiadienio vakarą pusę dešimtos beveik du mėnesius.

Iš pradžių nenorėjau jos imti. Trečiadienį jau turėjau gana gabų jaunuolį, kitos savaitės dienos taip pat buvo užimtos, o ji be to pasirodė esanti net ne abiturientė. Bet kai jau prasižiojau atsakyti „ne“, pamačiau kaip persikraipė jos veidas. Nesu jautrus nei ašaroms, nei kitiems sentimentams, bet tada kažkodėl nusileidau ir pasiūliau ateiti vakare, susitikimus sutrumpinti iki 45 minučių ir griežtai laikytis namų darbų atlikimo susitarimo. Ji išlėkė, o aš net nepaklausiau jo vardo.

Ji ateidavo daug anksčiau ir stovėdama už durų laukė nustatytos minutės. Tada paskambindavo, atsargiai užeidavo, nusirengdavo ir ištraukdavo storą žalią sąsiuvinį. Nesitikėjau ir net nustebau pirmą kartą pamatęs, kad jos raštas painus ir beveik neįskaitomas. Namų darbus ji atlikdavo sąžiningai, bet didėlių gabumų matematikai nemačiau. Prasčiausiai jai sekėsi tikimybių teorija, todėl labiausiai gaišom prie jos. Pamokos buvo nuobodžios, ji neklausinėjo, mažai kalbėjo ir labai nusimindavo, kai rodžiau jai jos klaidas. Ir nors ji buvo lengvesnis atvejis ir nereikalavo didelio mano aktyvumo, po jos jausdavausi labai nuvargęs. Aiškinau sau, jog tai yra dėl nepatogaus laiko. Jai išeinant, vykdavo tas pats ritualas: ji apsirengdavo, ir paltuko kišenės ištraukdavo pinigėlį, nuleisdavo akis ir dėdavo jį į mano delną. Nuo prisilietimo krusteldavo ir išeidavo labai skubotai.

Mane visada vadindavo Ponu. Jos vardas buvo Lina. Tai sužinojau beveik atsitiktinai. Tą dieną darbe buvo kolegos gimtadienis, truputį išgėrėm, ir grįžęs namo paleidau gabųjį anksčiau, visai pamiršęs apie ją. Nesu išgeriantis, o galvos svaigimo tiesiog nekenčiu, todėl atsiguliau vos už mokinio užsidarė durys. Matyt buvau užmigęs, nes kai į duris paskambino, negalėjau susiorientuoti, kuri dabar valanda. Kai neatidaręs paklausiau „Kas ten? “ labai nustebau išgirdęs, jog manęs atėjo kažkokia Lina. Ji buvo persigandusi ir išraudusi net labiau, nei pirmą kartą. Piktai pareiškiau jai, kad ateitų poryt.

Poryt ji neatėjo. Ji atėjo savo laiku ir pasisveikinimas buvo vieninteliai jos ištarti žodžiai. Tąkart ji rašė perdėtai tvarkingai, darė daug klaidų ir riebiai jas taisydavo. Jaučiausi kaltinamas, pykau ir nežinojau, kaip elgtis. Jai ruošiantis išeit, nusprendžiau prakalbint, bet neprireikė. Atsistojusi prie durų, ji prakalbo pati:

— Jei Ponas manote, kad aš pykstu dėl praeito karto, tai nereikia.

Jau norėjau pareikšti, jog tai aš turiu pykti dėl to karto, kai ji neatėjo, bet ji tęsė:

— Kitą savaitę ateisiu paskutinį kartą. Mano tėvai išvažiuoja iš čia, — ji kiek ilgiau nepaleido iš rankos pinigų, laikydama juos virš mano delno, lyg kažko laukdama. Leidau jai patylėti ir išeiti.

Tą paskutinį kartą jos neatpažinau. Ilgi auskarai, trumpesnis sijonas, dažytos blakstienos. Tos permainos mane pribloškė ir, turiu pripažinti, gerokai suerzino. Dėl ko ji staiga pasipuošė? Ji atėjo ir neišsitraukė sąsiuvinio. Ant stalo padėjo tradicinę dešimtinę ir virpančiu balsu paprašė:

— Pabūkite su manimi šiandien?

Kai ji prisiartino prie manęs, pajaučiau alkoholio kvapą. Lipniom nuo blizgesio lūpom ji prisilietė prie mano lūpų kampučio. Atšokau ir sugriebiau ją rankomis, lyg būdamas žvaigžde laikyčiau mane persekiojusią fanę.

— Lina, išeik, — pirmą ir paskutinį kartą ištariau jai jos vardą.

Ji nei apsiverkė, nei nusiminė. Apsvaigusi apsisuko ir, išeidama, sustojo tarpdurį.

— „Budem drug druga liubit. Zavtra nas rasstreliajut.“

Nusijuokė. Pirmą kartą girdėjau jos juoką, gailiuosi, kad ir šis buvo dirbtinis. Tik vėliau sužinojau, iš kur tosios eilutės. Labai tiko.

Kitą dieną pamačiau prie namo policijos automobilį. Paklausta kaimynė dejuodama atsakė, kad šiąnakt nusižudė paauglė iš gretimo namo, mat tėvai laimėjo žalią kortą ir ruošėsi skristi į Ameriką, o ji kažkodėl nenorėjo palikti šios vietos. Tik paskui sužinojau, kad Lina gyveno tame name, kad tai ji buvo ta nusižudžiusi paauglė. Ir tik vėliau sužinojau, kad ji buvo tarptautinio matematinio konkurso laimėtoja.

Niekaip negalėdamas suderinti faktus, nuėjau pasikalbėti su Linos tėvais. Pustuščiam bute tądien buvo tik jos mama. Ji dėliojo paskutinius daiktus po dėžes ir, žiūrėdama kažkur pro šalį, sakė netikinti, jog Lina mokėsi pas mane, nes matematika jai visuomet gerai sekėsi. Iš kur gaudavo pinigų nežinanti. Ji buvo geras, bet labai uždaras vaikas, ir ji tikrai nesitikėjo, kad kada nors nutiks kas nors panašaus. Nujausdamas negerą paklausiau, ar ji galėjo nusižudyti dėl vaikino. Mamytė pakėlė antakius ir, rodydama į vieną iš dėžių, mestelėjo: „Štai visi jos vaikinai“. Priėjau prie dėžes ir pamačiau knygų krūvą.

Neturėdamas tam teisės, mintyse dar ilgai kaltinau Liną. Kaltinau už tai, kad įsimylėjo kažkokią kvailą jauno daktaro parašytą „Statistiką“, o ne roko žvaigždės albumą, už tai, kad per kvailą atsitiktinumą gyveno vos per kiemą, už tai, kad nerašė man kvailių meilės laiškelių, kad buvo gera aktorė, net už tai, kad leisdavo sau tik prisiliesti prie mano delno. Tuo pačiu kaltinau save, kad esu toks nepastabus, kad perdėtai šaltai su ja elgiausi, net kad atstūmiau tą paskutinį vakarą. Tikrųjų kaltinimų sau tada neišsakiau.

Dabar viskas užsimiršo, net atsiminimus apie ją kažkas išblukino, kaip kažkada buvo išblukinęs ir ją pačią. Jos tėvai išvažiavo dar tą patį pavasarį, žinia apie gabią matematikai devintokę-savižudę neatlaikė naujesnių žinių spaudimo. Kelis kartus buvau užsukęs prie jos kapo, ir net išsigandau, kad nieko nebejaučiu. Šiurpuliukas bėga kūnu tik išgirdus tuos pirmuosius akordus. Matau ją dainuojančią tas dvi eilutes…